Kaip mus rasti?

LIETUVOS RESPUBLIKOS NUOLATINĖ ATSTOVYBĖ PRIE ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIES ORGANIZACIJOS

Adresas: LW6L5, NATO HQ, Boulevard Leopold III, 1110 Brussels, BELGIUM

plačiau »

Tel. +32 2 707 28 49; for media: Domantas Andriušiūnas, tel. +32 492 230623, [email protected]
Faksas +32 2 707 28 50
El. paštas

Modernioji NATO diplomatija: sprendimų priėmimas ir tarptautinė partnerystė

Sukurta 2014.10.31

Ambasadoriaus Lino Linkevičiaus pranešimas konferencijoje „Karinė diplomatija XXI amžiuje:retrospektyva ir perspektyva“, Lietuvos Karo Akademija, 2010.12.03

Tik ką pasibaigęs NATO Viršūnių susitikimas daugelio vertinimu tapo istoriniu. Argumentai šiam vertinimui pagrįsti gana įvairūs, bet vienas jų – žymiai didesnis dėmesys besiplečiančioms NATO partnerystėms. Tai, kad naujojoje NATO Strateginėje koncepcijoje šalia pagrindinės ir nepajudinamos kolektyvinės gynybos funkcijos atsirado dar dvi- krizių valdymas bei vadinamasis „saugumas bendradarbiaujant“ (cooperative security), ar paprasčiau tariant „Partnerystės“,  kaip tik ir įrodo tą padidėjusią svarbą. Valstybių vadovai šalia kitų užduočių pavedė iki kitų metų vasaros parengti naują NATO Partnerysčių Strategiją.  Dabar dar anksti spręsti ar užbėgti už akių, koks bus jos turinys, tačiau galima aptarti tendencijas, kryptis, kai kurių šalių vardinamus prioritetus.

Akivaizdu, kad sparčiai besiplečiantis partnerysčių ratas ženkliai padidino „akronimų“ skaičių, bet nesukūrė Strategijos. Būtina sukurti efektyvesnę sistemą, išplėsti partnerystes dar labiau, pasiekti tokias svarbias, reikšmingas  šalis kaip Kiniją, Indiją, Braziliją. Sritys, kurias Aljansas apibrėžė savo naujojoje Strategijoje gali būti svarbios taip pat ir bendradarbiavime su partneriais: pirmiausia tai būtų energetinis saugumas, kibernetinis saugumas, masinio naikinimo ginklų neplatinimo politika. Turime dar lanksčiau panaudoti vadinamuosius 28+n formatus.  Šalys partnerės turi vadovautis savo interesais, turėti galimybę išskirti savo prioritetus iš plataus rato galimų temų. Be to, vystant partnerystes, būtina atsižvelgti į specifiką- nesuniveliuoti atskirų partnerių grupių, nes jų interesai gali gerokai skirtis. Tarkime, narystės perspektyvos, integraciniai į NATO aspektai, o ypač reformos bei gynybos sektoriaus suderinamumas labiausiai derėtų EAPC formatui  (samito deklaracijoje pažymėtas įsipareigojimas padėti toms šalims, kurios pageidauja prisijungti prie Aljanso). Politinės bei saugumo konsultacijos vyraus  dialoge su Persų įlankos šalimis, vadinamosiomis ICI (Istanbul Cooperation Initiative) valstybėmis, taip pat ir su Viduržemio jūros šalimis.  Reikia pasiekti tokią lanksčią sistemą, kad visos šalys jaustųsi jaukiai ir kad mūsų siūlomas “produktas” turėtų paklausą. 

Suprasdami ir priimdami kaip realybę tą faktą, jog partnerystės apima visą pasaulį, kartu vis tik turime susigaudyti prioritetuose. Manyčiau, kad saugumas NATO kaiminystėje, dialogas su kaimyninėmis šalimis  neabejotinai aktualesnis, nei tarkime bendradarbiavimas su partneriais, kurie atitolę “strateginiu” atstumu. Čia taip pat reikės balansuoti, nes jei mums, pavyzdžiui, Marokas ar Tunisas nutolę iš tiesų strategiškai, tai Ispanijai ar Italijai yra tiesiog kaimynai prie tos pačios jūros.

Daugelis, galbūt netgi dauguma Aljanse, kaip vieną lemiamų faktorių, apsprendžiančių NATO prioritetus darbe su partneriais, laiko operacijas.  Savo ruožtu ir patys partneriai, kurie aktyviai dalyvauja NATO operacijose, nors ir neturėdami tikslo ar perspektyvos tapti Aljanso nariais, vis tik teisėtai pageidauja didesnio įsitraukimo į sprendimų priėmimo procesą. Jų kariai lygiai taip pat rizikuoja gyvybėmis, turi lygiai tokią pačią teisę į informaciją, turi teisę pareikšti nuomonę. Suprasdami, kad jie nebus sprendimo dalyviai (sprendžia tik NATO šalys), jie vis dėlto pageidauja būti labiau įtraukti į sprendimų formavimo procesą ir dialogą ne tik krizių metu, bet ir prieš, ir po konflikto. Yra pasiūlymų šiuo klausimu įsteigti vadinamąjį Krizių valdymo forumą.

Partnerysčių ratas iš tiesų plečiasi labai sparčiai. Nors Aljansas neketina tapti pasauline organizacija ar pasaulio policininku, tačiau organizacijos interesai siekia toli už Euroatlantinės erdvės ribų. Mano paskaičiavimais turime virš 70 šalių, palaikančių  daugiau mažiau reguliarius santykius su mūsų Aljansu. Tai 50 Euroatlantinės partnerystės tarybos šalių, septynios valstybės iš  Viduržemio jūros regiono: šeši arabų kraštai iš Azijos ir Afrikos (Egiptas, Mauritanija, Jordanija, Marokas, Alžyras, Tunisas) ir, kas įdomu, – Izraelis,  keturios Persų įlankos šalys – turtingos, mažytės ir labai bijančios Irano (Kuveitas, JAE, Kataras, Bahreinas), penkios Pasaulinės partnerės, kitaip vadinamos Kontaktinėmis šalimis (Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Korėja, Japonija, Singapūras). Dar vienas svarbus segmentas, persidengiantis su anksčiau minėtais formatais – 49 šalys, teikiančios pajėgas NATO vadovaujamai operacijai Afganistane (ISAF). Papildomai, prie jau minėtų derėtų paminėti Mongoliją, Malaiziją ir Tongą. KFOR operacijoje šiuo metu dalyvauja 31 valstybė. Ten be jau minėtų EAPC, Viduržemio jūros regiono valstybių, kontaktinių šalių dar papildomai figūravo Čilė, Filipinai (šiuo metu jau pasitraukė) ir Argentina. Taigi, iš visos tos aritmetikos išeina 50+7+4+5+3(ISAF)+3 KFOR+ AFG= 73. Skaičius gali kiek kisti, bet jau dabar gana įspūdingas. Palyginimui ESBO dalyvauja 56 valstybės.

Partnerių lūkesčiai ir poreikiai yra labai įvairūs. Vien tarp tų 50 EAPC narių išskirčiau bent kelis lygius. Aktyvios, siekiančios narystės šalys: Gruzija, Juodkalnija, Makedonija, Bosnija ir Herce

govina. Šalys, kurių aktyvumas pranoksta daugelį partnerių savo diplomatijos kokybe, aktyvumu operacijose, tačiau nekeliančios tikslo (bent jau šiandien) tapti Aljanso narėmis: Švedija, Suomija, Šveicarija, Airija. Būtent šias šalis visų pirmiausia turėjau omenyje, kuomet kalbėjau apie didesnį įtraukimą į operacijų procesą.  Šalys, dalyvaujančios EAPC kaip savotiškame pasitikėjimo stiprinimo mechanizme, pernelyg nerodančios aktyvumo, tačiau vertinančios patį dialogą (pirmiausia, tai Centrinės Azijos valstybės iš buvusios SSSR) ir šalys (Rusija, Baltarusija) atvirai abejojančios Aljanso plėtra, nesutinkančios su mūsų prioritetais. Paradoksalu, kad būtent su viena tokių šalių – Rusija, Aljansas palaiko pačius reguliariausius, intensyviausius ir visapusiškiausius santykius. Tačiau Rusijos ir Aljanso tikslai šiame dialoge, mano nuomone, skiriasi iš esmės. Rusija siekia maksimaliai dalyvauti NATO sprendimų priėmimo procese ir pačiuose sprendimuose (pavyzdžiui dėl plėtros). Rusijos netenkina šiuo metu Europoje egzistuojanti saugumo architektūra, teisingiau tos organizacijos, kuriose nėra Rusijos. Rusija norėtų, kad Aljansas visus be išimties savo veiksmus „pasitikrintų“ JT Saugumo Taryboje, kurioje, kaip visi žinome, Rusija turi veto teisę. Aljansas, gi, savo ruožtu stengiasi įtikinti Rusiją, kad nėra jos priešas, siekia įtraukti į bendrą veiklą tose srityse, kur mūsų interesai sutampa (Afganistanas, kova su narkotikais, kova su piratavimu, informacijos pasikeitimas Raketinėje gynyboje  ir t.t.).

Apie partnerystę su Rusija derėtų pakalbėti plačiau. Po Lisabonos Viršūnių susitikimo, po susitikimo su Prezidentu D. Medvedevu jau pasigirdo komentarai apie lūžį, apie neregėtą atšilimą, apie pamirštas nuoskaudas ir ėjimą į priekį. Tame yra dalis tiesos, nes pasirinktas kelias į interesų paiešką, į dialogą, o ne grįžimą prie „šaltojo karo“. Vis tik Strategijoje „neatverčiame naujo puslapio“, tik pradedame naują etapą. Bendradarbiausime ten, kur turime interesus, bet toliau reikalausime vykdyti įsipareigojimus. 

Santykiai su kitomis tarptautinėmis organizacijomis- taip pat yra partnerystės. Specialaus proveržio reikalautų strateginė partnerystė (pirmą kartą taip įvertinta NATO dokumentuose) tarp NATO ir ES. Šiuo metu liūdnai juokaujama, jog tai dar vienas “užšaldytas konfliktas”. Vėlgi, kaip neišvengiamą “duotybę” galime priimti Turkijos ir Kipro konfliktą, bet vargu, ar tai padeda bendrų operacijų vykdymui ir tikrai neprisideda prie lėšų taupymo. Turkai iš tiesų jaučiasi trečiarūšiais sąjungininkais, nes į pirmą klasę patenka 21 ES ir NATO narė, tokios šalys kaip Norvegija pasirašiusios saugumo susitarimą su ES ir dalyvaujančios ES Gynybos agentūroje. Tuo tarpu Turkija, būdama viena didžiausių ES vadovaujamų operacijų dalyve nesinaudoja tokiomis privilegijomis. Turkai jaučia ES šalių solidarumą NATO kontekste, bet visai nemato NATO šalių solidarumo ES kontekste rezultatų.

Specialią, ypatingą vietą kitų organizacijų tarpe užima Jungtinės Tautos.  NATO niekuomet nesiekė ir nesiekia vadovauti kitoms organizacijoms ar būti jų veiklos koordinatore. Priešingai, įvertinant šių dienų operacijų specifiką, būtinumą sąveikauti ir bendradarbiauti karinėms ir civilinėms struktūroms, NATO kviečia JTO imtis koordinavimo. Pavyzdžiui,  ISAF operacija – ne vienintelė operacija Afganistane, o padėtis toje šalyje nėra vien NATO rūpestis. NATO siekia, kad visus tarptautinius veikėjus, įskaitant ir NATO, koordinuotų būtent Jungtinės Tautos. Mes visuomet siekėme reguliarių darbinių kontaktų su JTO ir po didelių pastangų neseniai pavyko pasirašyti bendradarbiavimo memorandumą tarp NATO ir JTO sekretoriatų. Beje, šis faktas susilaukė labai didelės JTO nuolatinės ST narės – Rusijos kritikos.

Įdomūs ir prasmingi santykiai su ESBO. Strateginėje Koncepcijoje ši organizacija nėra paminėta (dėl to buvo daug diskusijų) tačiau Viršūnių susitikimo deklaracijoje jai skirtas tam tikras dėmesys. Mums, kaip būsimai pirmininkaujančiai valstybei, taip pat aktualu surasti daugiau sąsajų tarp NATO ir ESBO krizių prevencijoje, dirbant su vadinamaisiais naujais saugumo iššūkiais.  Diskusijoje su Rusija, kuomet Prezidentas D. Medvedevas pateikė savo pasiūlymus dėl naujos Europos saugumo architektūros, NATO vieningai atmetė tokią idėją. Sutikome, kad galima kažką tobulinti, bet tik esamų organizacijų pagrindu. Be to, pabrėžėme, kad pagrindinė diskusija turi vykti Vienoje, ESBO, kur apie saugumą kalbama plačiau: ne vien apie politinius/karinius, ekonominius /aplinkosauginius, bet ir apie ne mažiau svarbius žmogaus teisių aspektus. Šiuo metu Vienoje vyksta sudėtingos derybos dėl naujos Įprastinės ginkluotės sistemos sukūrimo ir šiame procese NATO turi vieningą, konsoliduotą poziciją. Derybų procese lygiaverčiai dalyvaus visos 36 potencialios sutarties dalyvės, o ne vien esamos sutarties šalys, kurių yra 30. Kertiniai principai, kuriais mes, NATO šalys  vadovausimės derybose yra skaidrumas, abipusiškumas ir priimančios šalies sutikimas dislokuoti svetimas pajėgas. (Gruzijos problema ir Rusijos jautrumai).

Apibendrinant galima teigti, jog  naujosios partnerysčių strategijos tikslas – pasiekti, kad mūsų partneriai galėtų maksimaliai prisidėti prie Aljanso keliamų tikslų, operacijų, prisidėti rengiant kitų partnerių pajėgumus (train the trainers).  Taip pat ne mažiau svarbu atsižvelgti į kiekvieno formato specifiką, pasiekti, kad bendradarbiavimo procesas būtų abipusiškas, kad visi partneriai, nepaisant savo padėties, lūkesčių, jaustųsi patogiai, kad gautų iš savo dialogo būtent tai, ko tikisi. Nepaisant įvairių gandų, pranašysčių, skepticizmo, akivaizdu, kad Aljansas gyvuoja ir gyvuos tol, kol tam  turės aiškią priežastį – „raison d‘etre“. Kol jo reikės Europos šalims (vis mažinančioms gynybos biudžetus ir besidairančioms paramos už Atlanto), kol jo reikės  Jungtinėms Valstijoms (bent jau šiuo metu dar reikia- ne veltui viceprezidentas J. Biden net porą kartų buvo atvykęs paposėdžiauti su NATO ambasadoriais). Be to, Aljansas ne mažiau reikalingas mūsų partneriams tol, kol vientisos ir laisvos Europos vizija nebus įgyvendinta.

Naujienlaiškio prenumerata